Blog'as
Mano mintys, mano blogas, mano publikacijos......
Vilniaus priedangos ir evakuacija: ar miestas tikrai pasirengęs?
Vilniaus saugumas: žemėlapyje – tūkstančiai priedangų, o kas būtų išgirdus sirenas?
Vilnius turi evakuacijos planą, interaktyvų žemėlapį, tris pasitraukimo kryptis ir apie du tūkstančius priedangos ženklu pažymėtų patalpų. Skaitant oficialius dokumentus gali pasirodyti, kad sostinė pasirengusi: maršrutai nubraižyti, punktai sužymėti, atsakingos institucijos įvardytos.
Tačiau viešasis saugumas matuojamas ne ženklais žemėlapyje ir ne dokumentų puslapių skaičiumi. Tikrasis patikrinimas prasidėtų dingus elektrai, sutrikus ryšiui, gatvėse susidarius spūstims ir tūkstančiams žmonių vienu metu patraukus prie artimiausio pastato su užrašu „Priedanga“.
Tuomet paaiškėtų, ar turime realią apsaugos sistemą, ar tik tvarkingai sužymėtą nekilnojamojo turto sąrašą.
Priedanga nėra slėptuvė, o sporto salė – dar ne bunkeris
Viešojoje kalboje priedanga, slėptuvė ir kolektyvinės apsaugos statinys dažnai vadinami tuo pačiu žodžiu. Tačiau jų paskirtis skiriasi. Priedanga skirta trumpą laiką apsaugoti nuo netiesioginio apšaudymo, sprogimo smūgio bangos, skeveldrų, nuolaužų ir kitų kinetinių grėsmių. Slėptuvė – aukštesnio apsaugos lygio statinys, pirmiausia skirtas valstybės ir savivaldybių institucijų, gyvybiškai svarbias funkcijas vykdančių darbuotojų apsaugai. Kolektyvinės apsaugos statinys yra vieta, kuri ekstremaliosios situacijos ar karo metu gali būti pritaikyta laikinai apgyvendinti arba apsaugoti gyventojus. Tai dažnai būna mokykla, gimnazija, sporto ar kultūros centras. Todėl mokyklos sporto salėje pakabintas kolektyvinės apsaugos ženklas dar nereiškia, kad patalpa atlaikys sprogimo bangą. Dideli salės langai, aukštos lubos ir lengvos konstrukcijos gali būti tinkamos krepšiniui, tačiau skeveldrų ir stiklo šukių požiūriu jos kelia papildomą riziką. Naujai projektuojamoms priedangoms nuo 2024 metų taikomas statybos techninis reglamentas. Jis numato masyvias konstrukcijas, atsparumą sprogimo bangos apkrovai, avarinį išėjimą ir kitus techninius sprendimus. Naujose priedangose projektuoti langus draudžiama. Tačiau didelė dalis šiandien žemėlapiuose pažymėtų patalpų yra senesniuose pastatuose, kuriems naujo reglamento reikalavimai nebuvo privalomai taikomi juos statant. Būtent čia atsiranda didžiausias skirtumas tarp užrašo ir realaus atsparumo.
Mokyklos tampa civilinės saugos infrastruktūra, nors tam nebuvo statytos
Vilnius 2026 metais paskelbė apie 60 priedangų gerinimo projektą. Net 31 iš pasirinktų objektų yra darželiai arba darželiai-mokyklos, dar 12 – progimnazijos ir gimnazijos. Vadinasi, 43 iš 60 atnaujinamų objektų tiesiogiai susiję su vaikų ugdymu. Dar vienas objektas yra profesinio mokymo įstaiga.
Šis pasirinkimas suprantamas: mokyklos išsidėsčiusios gyvenamuosiuose rajonuose, turi dideles patalpas ir priklauso viešajam sektoriui. Tačiau tai kartu atskleidžia, kaip stipriai miesto civilinė sauga remiasi pastatais, kurie buvo projektuoti mokymui, o ne karinei grėsmei.
Savivaldybė pati nurodo, kad visose 60 gerinamų priedangų planuojama įrengti rezervinį elektros tiekimą. Didelėje dalyje bus montuojamas vėdinimas ir langų apsauga, beveik pusėje – gaisro aptikimo arba signalizavimo priemonės, trečdalyje – papildomi evakuaciniai išėjimai.
Tai gera žinia, nes darbai vyksta. Tačiau kartu tai yra netiesioginis dabartinės būklės įvertinimas: jeigu dar tik planuojami generatoriai, langų apsauga, signalizacija ir papildomi išėjimai, vadinasi, dalies šių priemonių pasirinktose patalpose iki šiol nėra.
Šių 60 objektų atnaujinimas turėtų sudaryti sąlygas apsisaugoti apie 20,6 tūkst. gyventojų. Vilniuje gyvena daugiau kaip 600 tūkst. žmonių. Vien šis santykis parodo, kad kelių dešimčių objektų modernizavimas yra svarbus, tačiau tik pradinis žingsnis.
Kiek žmonių telpa popieriuje ir kiek tilptų iš tikrųjų?
2025 metų Vilniaus dokumentuose buvo skaičiuojama, kad mieste gyvena 607 404 nuolatiniai gyventojai, todėl pagal 60 procentų reikalavimą vietos priedangose turėtų būti numatytos 364 442 žmonėms.
Tačiau formalus vietų skaičius neatsako į esminius klausimus:
Ar pažymėta patalpa būtų prieinama vakare, savaitgalį arba per mokinių atostogas?
Kas ir per kiek laiko atrakintų mokyklą?
Ar atsakingas darbuotojas galėtų atvykti sutrikus eismui?
Ar patalpoje veiktų apšvietimas, nutrūkus elektros tiekimui?
Ar būtų vandens, sanitarinių priemonių, ryšio ir pirmosios pagalbos priemonių?
Ar žmonės su negalia galėtų patekti į vidų?
Ar patalpos valdytojas žinotų, ką konkrečiai privalo padaryti gavęs nurodymą ją parengti?
Tai nėra teorinis priekabiavimas. 2025 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad šalyje priedangoms parinkti ir senos statybos objektai, neįvertinus jų techninių galimybių atlaikyti sprogimo bangą ir apsaugoti nuo griūties. Net 91 procentas vertintų patalpų nebuvo pritaikytos žmonėms su negalia.
Auditoriai taip pat konstatavo, kad dalis statinių valdytojų nebuvo informuoti ir apmokyti, kaip per 12 valandų parengti patalpas žmonėms priimti.
Ženklas ant sienos nuo sprogimo neapsaugo. Žemėlapyje pažymėta vieta nėra tas pats, kas techniškai patikrinta, aprūpinta ir visą parą pasiekiama priedanga.
Žiemą išdaužtas langas tampa ne tik nepatogumu
Dideli langai mokyklų salėse ar kitose kolektyvinės apsaugos patalpose kelia dvejopą riziką. Sprogimo atveju stiklas gali tapti skeveldromis. Šaltuoju metų laiku pažeisti langai per trumpą laiką panaikintų galimybę patalpoje palaikyti žmonėms tinkamą temperatūrą.
Tai ypač svarbu, jeigu kolektyvinės apsaugos statinyje tektų laikinai apgyvendinti vaikus, senjorus, ligonius ar žmones su negalia.
Rezervinis elektros šaltinis taip pat nėra prabangos įrenginys. Be elektros gali neveikti apšvietimas, ryšio priemonės, vandens siurbliai, dalis vėdinimo ir šildymo sistemų. Vandens tiekimas iš miesto tinklų krizės metu irgi negali būti laikomas savaime suprantamu.
Todėl kiekvienam viešai nurodytam objektui turėtų būti suteikta ne tik kategorija ir adresas, bet ir aiški parengties kortelė: apsaugos lygis, talpa, darbo laikas, patekimo tvarka, autonominės elektros galimybės, vandens atsargos, sanitarinės sąlygos, pritaikymas žmonėms su negalia ir paskutinio realaus patikrinimo data.
Kol šios informacijos nėra, visi du tūkstančiai ženklų visuomenės akyse atrodo lygiaverčiai, nors jų reali apsauga gali iš esmės skirtis.
Apžvelgiant Priedangų žemėlapį susidaro įspūdis, kad priedangų ženklai tiesiog priklijuoti prie gyvenamųjų namų turinčių rūsius ir tiek. Visos priedangos pažymėtos vienodai, nepriklausomai nuo to jos įrengtos ar ne. Tai ne kas kita , kaip žmonių klaidinimas ir savęs apgaudinėjimas. Bet situacija yra tokia ... ir mano nuomone reikia ją tvarkyti, o ne skelbtis „kad mes esame pasirengę“.
Evakuacijos planas yra, tačiau kelias žemėlapyje dar nėra laisvas kelias
Vilnius yra parengęs viešą gyventojų evakavimo planą. Jame numatytos trys pagrindinės kryptys: Panevėžio ir Šiaulių, Kauno ir Klaipėdos bei Alytaus ir Lenkijos pasienio link. Savivaldybė yra sudariusi tarpusavio pagalbos sutartis su 16 kitų savivaldybių.
Tai būtini ir svarbūs darbai.
Tačiau pati savivaldybė įvardijo ir kritines infrastruktūros vietas – vadinamuosius butelio kakliukus. Tarp spręstinų objektų minimi Valakampių tiltas, A1 išvažiavimas, Mykolo Lietuvio gatvė, Geležinio Vilko gatvės ir Molėtų plento sankryža, Šiaurinė gatvė bei Eišiškių plentas.
Įprastą penktadienio popietę Vilniui nereikia karo, kad pagrindinėse gatvėse susidarytų spūstys. Masinės evakuacijos metu prie automobilių srauto prisidėtų viešasis transportas, specialiosios tarnybos, pėstieji, žmonės su vaikais ir iš miesto išvykstantis tranzitinis transportas.
Todėl evakuacijos plano patikimumą įrodytų ne spalvotos linijos leidinyje, o plataus masto pratybos. Ne kelių pareigūnų pasitarimas, bet realus bent vienos seniūnijos gyventojų, mokyklų, vežėjų, medikų, policijos ir savanorių dalyvavimas.
Planui, kuris niekada nebuvo rimtai išbandytas, visada gresia likti gražiai suredaguota prielaida.
Kas valdytų paniką, jei pareigūnų jau ir dabar trūksta?
Viešajam saugumui svarbios ne tik sienos ir generatoriai. Reikia žmonių, kurie reguliuotų eismą, saugotų evakavimo punktus, užkirstų kelią plėšimams, valdytų konfliktus ir užtikrintų, kad pagalba pirmiausia pasiektų pažeidžiamus gyventojus.
2025 metais visoje Lietuvos policijoje trūko 1 894 pareigūnų. Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad didžiausias trūkumas jaučiamas didžiuosiuose miestuose, tarp jų – Vilniuje. Ankstesniais sostinės vadovų vertinimais, Vilniuje trūko apie 400 pareigūnų, o policijos generalinis komisaras vėliau kalbėjo apie mažiausiai 200 papildomų pareigūnų poreikį.
Skaičiavimai skiriasi, tačiau pati problema neginčijama. Vilnius ir Vilniaus rajonas naujiems pareigūnams siūlo 10 tūkst. eurų išmokas, jeigu jie įsipareigoja tarnauti penkerius metus. Tokios paskatos nebūtų reikalingos, jei sistema būtų visiškai sukomplektuota.
Nėra pagrindo teigti, kad krizės metu dauguma pareigūnų paliktų tarnybą ir išskubėtų pas šeimas. Tai būtų nepagarbus ir faktais nepagrįstas kaltinimas žmonėms, pasirinkusiems tarnybą.
Tačiau pareigūnai taip pat yra tėvai, sutuoktiniai ir savo šeimų nariai. Rimtas krizės planas privalo atsakyti, kaip bus pasirūpinta jų vaikais ir artimaisiais, kaip pamainos pasieks tarnybos vietas, kas pakeis neatvykusius ar sužeistus darbuotojus ir kokį rezervą miestas galės pasitelkti.
Sistema negali būti grindžiama vien prielaida, kad kiekvienas darbuotojas bet kokiomis aplinkybėmis tiesiog atsiras jam paskirtoje vietoje.
Saugumas prasideda ne nuo ramybės imitavimo
Vilnius juda teisinga kryptimi: rengia evakuacijos planus, modernizuoja priedangas, diegia rezervinį elektros tiekimą, skelbia žemėlapius ir ieško policijos pareigūnų. Tačiau pavojingiausia būtų supainioti pradėtus darbus su pasiektu rezultatu, kartais matome norą pasigirti, arba tiesiog atsirašyti apie pasiektus rezultatus. Dažnai tarp eilučių matome, kad reali situacija visiškai neatitinka skelbiamai. Be to stebime ir visiškai neadekvačiai pasirenkamus prioritetus. Gal kokybiškai įrengtos slėptuvės būtų svarbesnės už tik kelis mėnesius sezono metu veikiantį Neries vandens transportą, kuriam tiesiog buvo ištaškyti milijonai vien tam , kad patenkinti kažkieno Ego. Miestui reikia viešo priedangų techninio audito, aiškaus jų suskirstymo pagal realų apsaugos lygį, reguliarių prieinamumo patikrinimų, vandens ir energijos rezervų planų, didelio masto evakuacijos pratybų bei pakankamo pareigūnų ir apmokytų savanorių rezervo. Gyventojas turi žinoti ne tik artimiausios priedangos adresą. Jis turi žinoti, ar jos durys atsidarys. Viešasis saugumas nėra meniu punktas savivaldybės svetainėje. Tai gebėjimas veikti tą valandą, kai neveikia beveik visa kita.