Vilniaus peizažas, kaip ir kiekvieno didmiesčio, nuolat kinta. Nauji pastatai iškyla tarsi grybai po lietaus, senieji rekonstruojami, renovuojami o kartais... užmirštami. Būtent toks likimas, regis, gresia ir Nacionaliniam stadionui, kurio statybų saga tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Pamenu, dar jaunystėje girdėdavau kalbas apie būsimą didingą areną, kurioje vyks svarbiausi šalies sporto ir kultūros renginiai. Tuomet tai atrodė kaip tolima svajonė, o dabar, kai jau pats užauginau vaikus, ši svajonė tebėra tokia pat neapibrėžta. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, dabartinė stadiono teritorija primena didelį smėlio karjerą miesto širdyje, gal daugiau smėlio dėžę, kurią bando atsikovoti kiekvienas Vilniaus meras. Iškastas gruntas, apleisti betoniniai blokai, balos, primenančios ašaras dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Visa tai – skaudus priminimas apie neįgyvendintą projektą, kuris, atrodo, įstrigo laike. O kiek pinigų pavogta statyboms - pradedant betonu "Crown plaza" viešbučiui, baigiant milijonais praloštais Kaziuke. Ar ne laikas stabtelėti ir paklausti savęs: ar mums tikrai reikia šio stadiono būtent tokioje vietoje ir būtent tokiu formatu ir dar už tokią kainą? Ar nevertėtų peržiūrėti visą koncepciją ir paieškoti naujų, inovatyvių sprendimų? Viena iš alternatyvų, kurią verta apsvarstyti, yra stadiono statyba kitoje, mažiau apkrautoje miesto vietoje. Pavyzdžiui, vietoj dabartinio oro uosto. Ši idėja, iš pirmo žvilgsnio atrodanti utopiškai, iš tiesų galėtų išspręsti ne vieną, o net kelias Vilniaus problemas. Pirmiausia, stadiono perkėlimas į teritoriją vietoje oro uosto leistų išvengti nuolatinių spūsčių ir triukšmo, kuris neišvengiamai kiltų renginių metu, teritorija ne taip tankiai apgyvendinta, tad skundų dėl garso koncertų metu policija sulauktų tikrai mažiau (aplink daugiausia pramoniniai objektai). Antra, tai būtų puiki proga atnaujinti ir modernizuoti pačią oro uosto infrastruktūrą, pastatant naują, šiuolaikišką oro uostą toliau nuo Baltarusijos sienos, Vilniaus pakraštyje, kur nors šalia greitkelio, - tarkime tarp Kauno ir Ukmergės magistralių. Tai ne tik pagerintų susisiekimą su kitais miestais ir šalimis, bet ir padidintų oro uosto konkurencingumą, nes jis būtų lengvai pasiekiamas. Galiausiai, atlaisvinus dabartinę stadiono teritoriją, atsivertų galimybės sukurti modernų technologijų ir jaunimo vystymo parką. Toks parkas taptų traukos centru ne tik vilniečiams, bet ir miesto svečiams, skatintų inovacijas, kūrybiškumą ir verslumą. Tai būtų investicija į ateitį, kuri atsipirktų su kaupu. Šiuolaikiškos erdvės keli vaikų darželiai, edukacinės erdvės, verslo zonos. Žinoma, tokio masto projektas reikalautų didelių investicijų ir kruopštaus planavimo. Tačiau ar nevertėtų pamatuoti tokį šuolį, jei tai galėtų išspręsti kelias opias problemas vienu ypu? Juk kartais radikalūs sprendimai yra patys efektyviausi. Be to, nauja stadiono vieta leistų jį geriau integruoti į transporto infrastruktūrą, užtikrinant patogų susisiekimą tiek automobiliu, tiek viešuoju transportu ir net traukiniu. Būtų galima sukurti specialias autobusų linijas, nutiesti tramvajaus ar greitojo metro liniją, palengvinant žmonių patekimą į renginius ir sumažinant automobilių srautą miesto centre. Tačiau svarbiausia, kad naujas stadionas, pastatytas atokiau nuo miesto centro, galėtų tapti ne tik sporto, bet ir kultūros centru, kuriame vyktų įvairūs koncertai, festivaliai ir kiti renginiai. Tai pritrauktų daugiau turistų ir padidintų miesto žinomumą tarptautiniu mastu. Kita vertus, reikia pripažinti, kad dabartinio stadiono projekto atsisakymas reikštų didelius nuostolius. Jau investuoti pinigai, atlikti projektavimo darbai, pasirašytos sutartys. Tačiau ar ne didesnis nuostolis būtų toliau tęsti projektą, kuris jau dabar kelia abejonių dėl savo funkcionalumo ir reikalingumo? Ar ne geriau pripažinti klaidą ir ieškoti naujų, perspektyvesnių sprendimų? Žinoma, sprendimas nėra paprastas ir reikalauja atviros ir konstruktyvios diskusijos. Būtina išklausyti visų suinteresuotų šalių nuomones – sporto organizacijų, kultūros įstaigų, verslo atstovų ir, svarbiausia, pačių vilniečių. Tik bendromis pastangomis galima rasti optimalų sprendimą, kuris tarnaus miestui ir jo gyventojams ilgus metus. Galbūt vertėtų surengti referendumą ir paklausti vilniečių nuomonės? Juk tai vilniečių miestas, jų surinkti GPM'o pinigai ir jų ateitis. Leiskime jiems patiems nuspręsti, kokio stadiono jie nori ir kur jis turėtų būti pastatytas. Gal jau pakaks, vadovautis praktika, kad : jei nepatinka, po ketverių metų išsirinksite naujus! Gal jau baigs Vilniaus merai žaisti toje smėlio dėžėje nevaikiškus žaidimus, po kurių pralošia tik vilniečiai .
Žvelgiant į priekį, svarbu ne tik pastatyti stadioną, bet ir užtikrinti jo tinkamą priežiūrą ir eksploatavimą. Reikia sukurti efektyvią valdymo struktūrą, kuri užtikrintų, kad stadionas būtų nuolat prižiūrimas, modernizuojamas ir pritaikomas prie besikeičiančių poreikių. Taip pat svarbu užtikrinti, kad stadionas būtų prieinamas visiems – tiek profesionaliems sportininkams, tiek mėgėjams, tiek žmonėms su negalia. Jau dabar girdime viešoje erdvėje pasisakymus: tas nepageidaujamas, to neįsileisime..... Apima toks jausmas, kag kažkuris meras prasilošė, praganė pinigėlius per kokį Foxmoks ir dabar bando atsiskaityti natūra.... deja vilniečių. Gerai , kad tai tik pasirodė, pasivaideno, tačiau paprastai intuicija manęs neapgauna.... Vienas meras jau slepiasi nuo žmonių kaime.
Nepamirškime ir ekologinio aspekto. Statant naują stadioną, būtina atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus, naudoti tvarias medžiagas ir technologijas, mažinti energijos suvartojimą ir atliekų susidarymą. Taip pat svarbu pasirūpinti aplinkinės teritorijos apželdinimu ir kraštovaizdžio formavimu, sukuriant jaukią ir patrauklią aplinką. Galiausiai, Nacionalinis stadionas turi tapti ne tik sporto, bet ir bendruomenės centru, kuriame žmonės galėtų susitikti, bendrauti ir praleisti laisvalaikį. Reikia sukurti įvairias erdves – kavines, restoranus, parduotuves, vaikų žaidimų aikšteles – kurios pritrauktų žmones net ir tada, kai nevyksta jokie renginiai. Naujininkų , Salininkų teritorijos tikrai atsigautų.
Taigi, Nacionalinio stadiono statybos – tai ne tik techninis, bet ir strateginis projektas, kuris turės didelę įtaką Vilniaus ateičiai. Todėl būtina priimti atsakingus ir apgalvotus sprendimus, kurie atitiktų miesto ir jo gyventojų interesus. Ar ne laikas atsisukti į ateitį ir pažiūrėti į visą šią situaciją nauju žvilgsniu, labiau įtraukti visuomenę į tokių svarbių sprendimų priėmimą? Galbūt tai, kas atrodė kaip neįveikiama kliūtis, iš tiesų yra galimybė sukurti kažką išties unikalaus ir vertingo. Žvelgiant į Vilniaus panoramą, matyti ne tik pastatai ir gatvės, bet ir žmonių svajonės, lūkesčiai ir ambicijos. Tegul Nacionalinis stadionas tampa ne paminklu neįgyvendintiems planams, o simboliu naujų galimybių ir ateities vizijų. Tegul tai būna vieta, kurioje gimsta nauji rekordai, užsimezga naujos draugystės ir įkvepiami nauji talentai. Tegul tai būna vieta, kurią lankys ir ja didžiuosis kiekvienas vilnietis ar svečias.